Atrama viduje

Atramą viduje prarandu kai pradedu gailėti savęs, kai dairausi aplink ieškodamas pagalbos, kurios man niekas neprivalo ir negali duoti. Atrama viduje leidžia pagauti save užvertus emocijų bangai, ir išsitraukti į krantą, o ne būti nuplautam srovės gilyn į jūrą.

Ta atrama lipdoma iš savivertės, tikėjimo savimi, žinojimo, kad gali, realybės suvokimo ir savęs suvokimo joje. Kai lyginu save su kitais, kai pavydžiu daiktų, santykių, apie kuriuos iš tiesų nieko nežinau, kai noriu to, ko neturiu, darausi silpnesniu. Kai nematau dalykų tokiais, kokie jie iš tiesų yra, meluoju sau – tampu silpnesniu. Kai nesportuoju, kapstausi praeityje, projektuoju ir susikuriu, ieškau atsakymų, kur jų nėra, tampu apatišku ir silpnu.

Atrama turi būti viduje. Išorė gali kartais padėti, paramstyti, kai atrodo negali pavežti. Bet juk gali. Paveži. Tik taip atrodo, kad ne. Atėjai iki šio taško, turi judėti toliau. Pailsėti, atsikvėpuoti ir tęsti. Rasti ramybę viduje.

Atsisveikinti žiūrint į akis

Baimė. Jos kažkaip niekada netrūksta. Jau ko ko, bet baimės turim pakankamai. Baimė suklysti, baimė nepatikti, baimė nuvilti ar nusivilti, baimė būti laimingu, baimė tapti nelaimingu, baimė netekti, baimė kad nepanešim, ar baimė, kad kitas bijos.

Visad trūksta drąsos. Priimti realybę, save, kitą, pasižiūrėti kaip yra, neprisikurti ar neprikurti. Drąsos kalbėtis kai sunku, drąsos pasakyti ką jauti, drąsos būti savimi ar leisti būti kitam. Nes jaučiamės nesaugūs, pažeidžiami ir silpni. Bijom pasekmių, bijom pasirodyti blogesniais, nei esam, bijom, kad skaudės labiau nei nusipelnėm, bijom sulūžti ar nesugyti.

Baisu pasižiūrėti žmogui į akis, kai žinai, kad jam skaudės. Dėl to paprasčiau parašyti žinutę. Nebus jo akių, į kurias sunku žiūrėti, nebus akių, kurios žiūri ir sako. Bus žodžiai ekrane, prie kurių jis vėl ir vėl grįš. Skaitys daugybę kartų, klaus savęs ką reiškia kiekveinas žodis, kablelis, kelių minučių ir sekundžių pauzė tarp sakinių. Ieškos prasmės eilutėse ar tarp jų. Susikurs ko trūko, nematys kas parašyta. Grįš vėl, vėl ir vėl skaitys ir vėl suks nenutrūkstamais ratais mintis, kiekvienu žodžiu draskydamas šviežias žaizdas. Nematė akių, negirdėjo balso, skaitė tik juodai baltą žinutę. Vėliau ėmė spalvotus pieštukus, lėtai vedžiojo kiekvieną užrašytą žodį savo spalva. Trynė iki skylių, spalvino naujai ir vėl trynė. Juk iki tol buvo spalvų – daugiau nei balta ir juoda.

Reikėjo atsisveikinti žiūrint į akis. Rasti drąsos.

Tikėtis gauti

Mes paliekam kitus tuomet, kai nieko nebesitikime gauti.

Toksiški santykiai nutrūksta tą pačią minutę, kai vienas iš jų dalyvių nustoja kažko tikėtis. Iki tol jie kankina vienas kitą ne dėl to, kad vienas stiprus, o kitas silpnas, o dėl to, kad jie kažko tikisi. Vienas reakcijos, kitas bausmės. Vienas dėmesio, kitas galios. Vienas gėdinimo, kitas svarbos. Tokie santykiai gali tęstis dešimtmečiais, iki to laiko, kol abiems vienas iš kito kažko reikės. O kai nebereikia – viskas baigta.

Santykiai apskritai neprasideda kol neatsiranda noras kažką gauti. Nes jei gauti nieko nereikia, kam duoti? “Meilė, tai noras duoti nesitikint nieko atgal“ – nesąmonė. Tai buvimas auka. Visada yra noras kažką gauti. Net tuo atveju, kai duodi, o atgal nieko negauni, turi norą – būti auka. Save kankinti, žeminti, engti ir toliau silpninti. Susikuri fantaziją, kurioje duodi kitam nieko negaudamas. Bet iš tiesų duodi sau – kančią, auką, prasmę ir tikėjimą, kad vieną dieną gausi ir tu. Tik reikia labiau pasistengti.

Nebetrūksta

Praleidi pusę gyvenimo su kitu žmogum. Išeini, pasitrauki, ir supranti, kad tau nieko netrūksta. Nieko iš jo nebenori. Ir nebejauti, kad norėjai. Supranti, kad tau nebuvo jokios jo pridėtinės vertės – nieko nepraradai. Jis nieko teigiamo nedavė kai buvai kartu. Tik mito tavim kaip parazitas.

Kaip ir anksčiau maistą gaminiesi pats, važiuoji į parduotuves, lyginiesi marškinius ar siurbi namus. Niekas nepasikeitė, neatsirado jokio papildomo galvos skausmo, rūpesčio, pareigos. Absoliučiai nieko naujo. Nereikia nieko išmokti. O juk turėtų, jei gyvenai ne vienas. Reiškia, viską pasidarydavau pats?

Sako, santykiai, tai dviejų šokis. Bet lyg nesako kokie santykiai, toks ir šokis. Išeina, kad šokio nebuvo. Patraukus šokių partnerį, niekas nepasikeitė. Gal tai buvo ne šokis? Tiesiog grojo muzika fone, vaizdavom, kad šokam, bet abu supratom, kad ne? Nors, greičiau, nesupratom. Tai nebuvo tango, tai buvo aklųjų klumpakojis – kas labiau numindys kitam kojas.

Dingo adrenalinas. Jo trūko pradžioj, kol atėjo supratimas, kad vaistas dideliais kiekiais tampa nuodu. Ir nebetrūksta. Emocinės priklausomybės, kaip maisto, kuris varto vidurius ir fiktyviai suponuoja, kad esi reikalingas. O juk nesi. Ir nebuvai. Nebent kaip maistas, kaip reikšmingumo įrodymas kitam. Kad yra svarbus, reikalingas. Neliko manęs, neliko ir reikšmės. Pikta turėtų būti.

Palikti džiungles

Stebiuosi kiek aplink šiltų, gerų, nuoširdžių, kitą jaučiančių žmonių. O aš dvidešimt metų praleidau su kale, nematančia nieko daugiau savęs. Kaip? Kaip įmanoma nematyti šalia savęs grobuonies? Žinau kaip. Turi gimti ir užaugti tarp grobuonių. Kaip Mauglis su vilkais. Visą gyvenimą būti su jais. O tada vieną dieną palikti džiungles ir jų įstatymus ir atrasti tikrus žmones.

Išsilaisvinti, pradėti kvėpuoti, augti ir mėgautis gyvenimu.

Klausyti

Kai kalba kitas. Kai rašo – dar geriau. Nes, kai rašo, pagalvoja prieš. Arba kaip tik negalvoja, tuomet pasako dar daugiau. Beveik kaip kalbant, kai užtvanka sugriūna ir laisvai pasipila žodžiai.

Kiekvienas jų turi reikšmę. Į vieną žodį galima surinkti daugybę patirčių, įdėti kaip į skrynelę ir nejučia paduoti kitam. Jei kitas klauso, skrynelę paims, išsipakuos pats visas reikšmes.

Kalbėdamas negirdžiu kito, bet galiu klausyti savęs. Jei įdėmiai klausau, labiau suprantu ką galvoju ir jaučiu. Rašymas – dar geresnis savęs klausymas. Užduodi sau klausimus ir klausaisi atsakymų. Nors dažnai klausimai svarbesni nei atsakymai. Jei įsiklausai.

Ir su kitu taip pat. Užduodi klausimus, klausaisi ir užduodi naujus. Trauki kaip ploną siūlą, atsargiai, kad nenutrūktų. Kad geriau girdėtum save ir kitą. Kalbasi abu, o aš klausau.

Mėnuo iki pirmo karto

Keturios savaitės. Maždaug tiek laiko reikia, kad pradėtum aiškintis santykius. Kur mes, kas mes, ir iš vis ar yra mes, o gal tik aš ir tu, ir kažkoks neaiškus buvimas?

Nieko neplanuojam, nieko neprognozuojam, leiskim atsitikti tam, kas atsitiks. Neišeina taip. Ne visi gali plaukti laivu be kompaso, ypač kai žino, kur nori nuplaukti. O kai nežinai arba nenori “kur“, tinka tiesiog plaukimas. Tada galvoji apie “kaip“, o ne “kur“. Bet tai nebūtinai tinka kitam – mėnesį gali kartu pasisūpuoti ant bangelių, išsitiesus pasideginti ant denio, pasiurbčioti kokosų pieną, bet ateina laikas, kai pabosta plaukti be krypties. Ir “tik seksas“ pabosta.

Galima prisidengti buvimu čia ir dabar, bet kiek tai iš tiesų darančių? Laikas bėga, dedi pastangas, nori žinoti ne tik su kuo, bet ir kur plauki. Normalu. O jei tas kitas nežino, kur plaukti? Arba nori tiesiog plaukti, patirti be išankstinio plano, be lūkesčių ir kurso? Tada plaukia vienas?

Nuosavos ribos

Kaltė. Ji atsiranda tada, kai savo ribas leidi peržengti kitam, arba kai suprasdamas savo ribų reikšmę, peržengi kito? Bet kokiu atveju, kaltė – neproduktyvus jausmas, tačiau indikuoja, kad buvo pažeistos sienos. Iššoka pasienietis su aviganiu ir švilpuku iš apžvalgos bokštelio, garsiai švilpia, aviganis loja. Pastebėtas sienos pažeidėjas.

Kai kitas lenda, kur jam nederėtų, o aš įsileidžiu? Kai aš lendu, kur man nederėtų? Kai kitas per tvorą įmeta kablį ant virvės, rauna ir link savęs traukia mano kruopščiai augintus ir laistytus pomidorus?