Atrama viduje

Atramą viduje prarandu kai pradedu gailėti savęs, kai dairausi aplink ieškodamas pagalbos, kurios man niekas neprivalo ir negali duoti. Atrama viduje leidžia pagauti save užvertus emocijų bangai, ir išsitraukti į krantą, o ne būti nuplautam srovės gilyn į jūrą.

Ta atrama lipdoma iš savivertės, tikėjimo savimi, žinojimo, kad gali, realybės suvokimo ir savęs suvokimo joje. Kai lyginu save su kitais, kai pavydžiu daiktų, santykių, apie kuriuos iš tiesų nieko nežinau, kai noriu to, ko neturiu, darausi silpnesniu. Kai nematau dalykų tokiais, kokie jie iš tiesų yra, meluoju sau – tampu silpnesniu. Kai nesportuoju, kapstausi praeityje, projektuoju ir susikuriu, ieškau atsakymų, kur jų nėra, tampu apatišku ir silpnu.

Atrama turi būti viduje. Išorė gali kartais padėti, paramstyti, kai atrodo negali pavežti. Bet juk gali. Paveži. Tik taip atrodo, kad ne. Atėjai iki šio taško, turi judėti toliau. Pailsėti, atsikvėpuoti ir tęsti. Rasti ramybę viduje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s