Be kaltės

Toks jausmas, kad niekad negyvenau sau. Lyg neturėjau laiko, kai esu pats sau, pats su savimi. Šalia vis buvo svarbesnių. Tobulas tėvas, tobulas brolis, dramatiška motina, skendinti kančioje ir manipuliacijose. Vaikystėje lyg ir kažką dariau, kažką patyriau, bet vis su baime ar nerimu fone, kad kam nors užkliūsiu, padarysi ką nors blogai ar ne pakankamai gerai, be tikro pasimėgavimo. Būdavo trumpų akimirkų jaunystėje, kai sugebėdavau tai padaryti klausydamas muzikos. Užsidedi ausines, ir bent trumpam lieki su savim. Tiksliau, tavęs nelieka visai. Esi muzikoj, ne čia. Pabėgi, atsijungi. Nebent atgal sugrąžina fone dieną-naktį besiriejančių tėvų balsai.

Žiauriai keista be kaltės jausmo suvokti, kad gyveni sau. Kad einant gatve gali be tikslo užsukti kad ir kokią parduotuvėlę pasidairyti po sendaikčiais nukrautas lentynas. Niekad nemėgau sendaikčių. Matant juos, užuodžiant jų (o gal parduotuvės?) kvapą, protas kurdavo visokias tragiškai baisias daiktų istorijas. Apie nykius tų daiktų savininkų gyvenimus, ligotas bobutes ir diedukus.

Bet aš ne apie tai. Atsirado jausmas, kad gyvenu sau, kad turiu teisę sustoti kai to noriu, užsukti į sendaikčių parduotuvėlę be jokio tikslo, pastebėti, kad protas kuria visai kitas istorijas, nebūtinai kaip kažkas mirė, paliko, nemylėjo, skurdo, sirgo, vargo ar kentėjo. Tiesiog anksčiau nemačiau tuose daiktuose buvusių šypsenų, meilės, džiaugsmo, šilumos ar svajingų žvilgsnių. Tos kurtos baisios istorijos iš tiesų buvo apie mane. Apie tai, kad jaustis gerai, reiškia, kad netrukus bus blogai.

Dabar galiu be tikslo vaikščioti senamiesčio gatvėmis, impulsyviai prisėsti išgerti kavos, paragauti veganiško pyrago, įkristi į sėdmaišį nepažįstamam meno ar muzikos klube. Ir dėl to nejausti jokios kaltės. Nes laikas mano. Nes aš esu savo paties, o ne kieno nors kito – ką noriu, tą darau.

Kaltės jausmas. Kad darau kažką sau, o ne kitiems. Jo beveik nebėra. Jį keičia jausmas, kad neprivalau būti kažkuo kitu, nei esu. Kad nesu netikęs, nepataisomai sugedęs mechanizmas, kurį reikia žūt būt pataisyti. Ne pataisyti reikia, o priimti save. Netobulą, klystantį, nemokantį, tingintį, pavargusį, liūdną, išsiblaškiusį.

Koks noriu būti, toks ir esu. Laikas, kurį turiu, yra mano. Kaip noriu, taip jį leidžiu, darau tai, ką noriu. Esu laisvas.

Laimė yra nejausti kaltės? Laimė yra laisvė?

Fokusas į šešėlius

Related image

Kalėdos ir visos kitos metų šventės – blogis.

Yra žmonių, kurie nekenčia švenčių: gimtadienių, Velykų, Kūčių ir ypač Kalėdų.

Taip, tai tik skaičiai. Taip, tai besaikio ėdimo ir pinigų taškymo laikas. Taip, tuomet žmonės daugiau aukoja kietiems (tarytum, jiems pagalbos reikia tik per Kalėdas). Taip, tada lakstom su dovanomis verslo partneriams, ir tipo nuoširdžiai sveikinam tuos, ant kurių mums nuoširdžiai nusišvilpt.

Turime aštrų žvilgsnį ir puikiai suprantame realybės dalį. Ne visą realybę, o tik jos dalį. Švenčių šešėlį, kurio nenuneigtų niekas. Taip, visi argumentai yra teisingi, bet yra ir kita švenčių pusė, kuriai esame akli. Ir aklumas šviesiąjai pusei yra tai, kas ir verčia fokusuotis tik į šešėlius.

Pozityvių dalykų nematymas yra pasyvumo išdava. Pasyvumas, atsiradęs vaikystėje dėl bejėgiškumo, galios neturėjimo, nes tie, kurie turėjo galios, nerodė intereso mums. Buvome įsukti į situaciją, kai atrodė, kad tam, kas vyksta aplinkui, neturime įtakos, gyvenimas tiesiog vyksta mums, o mes esame bejėgiai to gyvenimo dalyviai. Taip išmokome būti pasyvūs. Aktyvūs tiesiog negalėjome būti, nes neturėjome galių arba tos galios buvo atimtos šalia esančių visagalių tėvų. Tuomet taip atrodė.

Šventės mums irgi nutinka. Nutinka eglutė Katedros aikštėje, pilni prekybos centrai žmonių, nutinka hipokritiški praeiviai, staiga pastebėję visus metus ten pat išmaldos prašiusius benamius. Nutinka priverstinis važiavimas pas tėvus, priverstinis šypsojimasis prie Kūčių stalo, plotkelių valgymas ir kalbėjimasis apie švenčių puikumą. Pro sukastus dantis.

Ir tai nutinka ir nutiks kelis kartus per metus, kiekvienais metais. Iki gyvenimo pabaigos. Teks pergyventi vis tą patį ir tą patį. Nebent prisiimsim atsakomybę ir imsimės veiksmų, kad tos šventės būtų tokios, kokių mes norime patys. Kai suprasime, kad fokusuojamės į šešėlius nematydami viso paveikslo. Kurį patys paimsime ir nusitapysime. Atsisakydami nepriimtinų žmonių, nepatinkančių tradicijų, sukurdami savas, padarydami taip, kaip gerai mums, nuspręsdami ką, kaip ir kada darysim, o ko nedarysim. Tiks viskas, kas tiks mums ir ką patys susikursim. Atsimokysim tai, ką išmokome vaikystėje nedraugiškoje aplinkoje, ir atsakomybę už tai, kaip jaučiamės per šventes, prisiimsime sau.

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Apie tai, kaip vis tiekiesi, kad nukris trupinių ir jų užteks. Iki kito karto.

Mano tikras gyvenimas

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o buvo ilgos vasaros be jokio užsiėmimo. Ir reikėdavo pačiam susigalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas, kas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis. O aš žinau.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Daugelis jų buvo labai nuobodžios arba atrodė nuobodžios todėl, kad aš dar buvau per maža jas deramai suvokti. Bet kai kurios pasirodė besančios įdomios! Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

IMG_20190716_211514

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Greičiausiai bent vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O…

View original post 478 more words

Ilgoji pertrauka

Ir ateina ta diena, kai manipuliatorius iškilmingai paskelbia pertrauką santykiuose. Jis pavargo, jam reikia pailsėti, nusinulinti, nuspręsti kas toliau. Gal liks, gal išeis, bet tikrai pakabins kitą nesvarumo būklėje. Panardins adrenalino vonioje. Kol jis sprendžia, tave paliks pagalvoti ką padarei, pasakei, atsakei ne taip.

Tas pats silent treatment – gražesniam popierėlyje suvyniotas pasikėsinimas į tavo savivertę.

Romantiškas gestas, kaip iš filmo apie tikrą meilę. Tik kad filmas nėra tikra, o ir ne apie meilę tai.

Kaip išeinama iš toksiškų santykių

7 žingsniai, lygiai taip pat kaip iš priklausomybių alkoholiui, narkotikams ir pan.:

  1. Realybės pripažinimas – šie santykiai yra kas nori: priklausomybė, įprotis, klaida, nesusipratimas, bet kas kita, tik ne meilė.
  2. Nutraukti bet kokį ryšį. Užrišti, užraukti, užsikoduoti, nebendrauti, neatsakinėti, nereaguoti. Uždaryti bet kokį kontaktą su manipuliatorium/narkotiku/alkoholiu.
  3. Suprasti, kad laukia agonija ir “lomkės“. Šio etapo peršokti neįmanoma. Teks iškentėti, pralaukti, rasti jėgų negrįžti.
  4. Prisiimti atsakomybę už tai kas buvo – o buvo leista taip su savimi elgtis. Čia įvyksta esminė transformacija, kai supranti, kad daugiau niekada nebus taip, kaip buvo. Arba kaip tik palūžęs slysti atgal į destruktyvius santykius.
  5. Išsiaškinti savo baimių, kalčių ir nepasitikėjimo savimi šaltinį, kuris vertė būti tokiuose santykiuose. Paprastai tai vaikystės traumos.
  6. Suprasti kas yra sveiki santykiai ir meilė.
  7. Išmokti mylėti save ir rūpintis savimi.

Kai nelieka baimės

Sakoma, kad destruktyvius/toksiškus santykius žmogus nutraukia tuomet, kai nusprendžia, kad taip nebenori gyventi. Kartais jis nusprendžia, kad taip nebegali. Tada išeina, pailsi, atsigauna, ir lyg vėl gali. Tada sugįžta ir ratas užsisuka iš naujo. Dėl to reikia išeiti kai taip nebenori, o ne kai nebegali. Dar gerai išeiti kai nei gali, nei nori. Tiesiog gana.

Toksiški santykiai grįsti manipuliavimu. Tai pagrindinis tokių santykių variklis. Manipuliatorius ir auka nulat keičiasi vaidmenimis, maitinasi adrenalinu abu. Santykiai tai sužydi, tai nuvysta, nors iš tiesų miršta lėta sunkia mirtimi.

Manipuliavimas kitu pasibaigia tuomet, kai kitame nelieka baimės. Tavęs tai tiesiog nebeveikia. Prarasti tu nebeturi ko, tavęs ir taip nėra. Išėjęs supranti, kad diena be manipuliacijų – atradimų diena. Dėl to labai svarbu atsitraukti tiems atradimams. Palikti, uždaryti, nebegirdėti ir nebendrauti. Suprasti, kad nėra ko bijoti, kad gali, kad gyveni, kad viskas yra kitaip. Dingus baimei, sugrįžta laimė gyventi.