Be kaltės

Toks jausmas, kad niekad negyvenau sau. Lyg neturėjau laiko, kai esu pats sau, pats su savimi. Šalia vis buvo svarbesnių. Tobulas tėvas, tobulas brolis, dramatiška motina, skendinti kančioje ir manipuliacijose. Vaikystėje lyg ir kažką dariau, kažką patyriau, bet vis su baime ar nerimu fone, kad kam nors užkliūsiu, padarysi ką nors blogai ar ne pakankamai gerai, be tikro pasimėgavimo. Būdavo trumpų akimirkų jaunystėje, kai sugebėdavau tai padaryti klausydamas muzikos. Užsidedi ausines, ir bent trumpam lieki su savim. Tiksliau, tavęs nelieka visai. Esi muzikoj, ne čia. Pabėgi, atsijungi. Nebent atgal sugrąžina fone dieną-naktį besiriejančių tėvų balsai.

Žiauriai keista be kaltės jausmo suvokti, kad gyveni sau. Kad einant gatve gali be tikslo užsukti kad ir kokią parduotuvėlę pasidairyti po sendaikčiais nukrautas lentynas. Niekad nemėgau sendaikčių. Matant juos, užuodžiant jų (o gal parduotuvės?) kvapą, protas kurdavo visokias tragiškai baisias daiktų istorijas. Apie nykius tų daiktų savininkų gyvenimus, ligotas bobutes ir diedukus.

Bet aš ne apie tai. Atsirado jausmas, kad gyvenu sau, kad turiu teisę sustoti kai to noriu, užsukti į sendaikčių parduotuvėlę be jokio tikslo, pastebėti, kad protas kuria visai kitas istorijas, nebūtinai kaip kažkas mirė, paliko, nemylėjo, skurdo, sirgo, vargo ar kentėjo. Tiesiog anksčiau nemačiau tuose daiktuose buvusių šypsenų, meilės, džiaugsmo, šilumos ar svajingų žvilgsnių. Tos kurtos baisios istorijos iš tiesų buvo apie mane. Apie tai, kad jaustis gerai, reiškia, kad netrukus bus blogai.

Dabar galiu be tikslo vaikščioti senamiesčio gatvėmis, impulsyviai prisėsti išgerti kavos, paragauti veganiško pyrago, įkristi į sėdmaišį nepažįstamam meno ar muzikos klube. Ir dėl to nejausti jokios kaltės. Nes laikas mano. Nes aš esu savo paties, o ne kieno nors kito – ką noriu, tą darau.

Kaltės jausmas. Kad darau kažką sau, o ne kitiems. Jo beveik nebėra. Jį keičia jausmas, kad neprivalau būti kažkuo kitu, nei esu. Kad nesu netikęs, nepataisomai sugedęs mechanizmas, kurį reikia žūt būt pataisyti. Ne pataisyti reikia, o priimti save. Netobulą, klystantį, nemokantį, tingintį, pavargusį, liūdną, išsiblaškiusį.

Koks noriu būti, toks ir esu. Laikas, kurį turiu, yra mano. Kaip noriu, taip jį leidžiu, darau tai, ką noriu. Esu laisvas.

Laimė yra nejausti kaltės? Laimė yra laisvė?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s