Fokusas į šešėlius

Related image

Kalėdos ir visos kitos metų šventės – blogis.

Yra žmonių, kurie nekenčia švenčių: gimtadienių, Velykų, Kūčių ir ypač Kalėdų.

Taip, tai tik skaičiai. Taip, tai besaikio ėdimo ir pinigų taškymo laikas. Taip, tuomet žmonės daugiau aukoja kietiems (tarytum, jiems pagalbos reikia tik per Kalėdas). Taip, tada lakstom su dovanomis verslo partneriams, ir tipo nuoširdžiai sveikinam tuos, ant kurių mums nuoširdžiai nusišvilpt.

Turime aštrų žvilgsnį ir puikiai suprantame realybės dalį. Ne visą realybę, o tik jos dalį. Švenčių šešėlį, kurio nenuneigtų niekas. Taip, visi argumentai yra teisingi, bet yra ir kita švenčių pusė, kuriai esame akli. Ir aklumas šviesiąjai pusei yra tai, kas ir verčia fokusuotis tik į šešėlius.

Pozityvių dalykų nematymas yra pasyvumo išdava. Pasyvumas, atsiradęs vaikystėje dėl bejėgiškumo, galios neturėjimo, nes tie, kurie turėjo galios, nerodė intereso mums. Buvome įsukti į situaciją, kai atrodė, kad tam, kas vyksta aplinkui, neturime įtakos, gyvenimas tiesiog vyksta mums, o mes esame bejėgiai to gyvenimo dalyviai. Taip išmokome būti pasyvūs. Aktyvūs tiesiog negalėjome būti, nes neturėjome galių arba tos galios buvo atimtos šalia esančių visagalių tėvų. Tuomet taip atrodė.

Šventės mums irgi nutinka. Nutinka eglutė Katedros aikštėje, pilni prekybos centrai žmonių, nutinka hipokritiški praeiviai, staiga pastebėję visus metus ten pat išmaldos prašiusius benamius. Nutinka priverstinis važiavimas pas tėvus, priverstinis šypsojimasis prie Kūčių stalo, plotkelių valgymas ir kalbėjimasis apie švenčių puikumą. Pro sukastus dantis.

Ir tai nutinka ir nutiks kelis kartus per metus, kiekvienais metais. Iki gyvenimo pabaigos. Teks pergyventi vis tą patį ir tą patį. Nebent prisiimsim atsakomybę ir imsimės veiksmų, kad tos šventės būtų tokios, kokių mes norime patys. Kai suprasime, kad fokusuojamės į šešėlius nematydami viso paveikslo. Kurį patys paimsime ir nusitapysime. Atsisakydami nepriimtinų žmonių, nepatinkančių tradicijų, sukurdami savas, padarydami taip, kaip gerai mums, nuspręsdami ką, kaip ir kada darysim, o ko nedarysim. Tiks viskas, kas tiks mums ir ką patys susikursim. Atsimokysim tai, ką išmokome vaikystėje nedraugiškoje aplinkoje, ir atsakomybę už tai, kaip jaučiamės per šventes, prisiimsime sau.

Kai nelieka baimės

Sakoma, kad destruktyvius/toksiškus santykius žmogus nutraukia tuomet, kai nusprendžia, kad taip nebenori gyventi. Kartais jis nusprendžia, kad taip nebegali. Tada išeina, pailsi, atsigauna, ir lyg vėl gali. Tada sugįžta ir ratas užsisuka iš naujo. Dėl to reikia išeiti kai taip nebenori, o ne kai nebegali. Dar gerai išeiti kai nei gali, nei nori. Tiesiog gana.

Toksiški santykiai grįsti manipuliavimu. Tai pagrindinis tokių santykių variklis. Manipuliatorius ir auka nulat keičiasi vaidmenimis, maitinasi adrenalinu abu. Santykiai tai sužydi, tai nuvysta, nors iš tiesų miršta lėta sunkia mirtimi.

Manipuliavimas kitu pasibaigia tuomet, kai kitame nelieka baimės. Tavęs tai tiesiog nebeveikia. Prarasti tu nebeturi ko, tavęs ir taip nėra. Išėjęs supranti, kad diena be manipuliacijų – atradimų diena. Dėl to labai svarbu atsitraukti tiems atradimams. Palikti, uždaryti, nebegirdėti ir nebendrauti. Suprasti, kad nėra ko bijoti, kad gali, kad gyveni, kad viskas yra kitaip. Dingus baimei, sugrįžta laimė gyventi.

Vyriškumas

Baltas lapas, kuriame piešiu ką tik noriu. Dabar piešiu save. Renku iš gabalėlių kas likę, klijuoju į figurą. Jaučiu, kad nemažai dalių trūksta. Vertybės, savivertė, laikysena, požiūriai. Juos renkuosi iš tekstų, filmų, intervų, klausydamas tikrų istorijų ar skaitydamas knygas.

Turi sugrįžti į save. Turbūt kai žinai kas buvai, sugrįžti lengviau. Esi laikinai išmuštas iš vėžių, pavairuoji, pasteni, pūstelni snarglį ir esi kas buvai. Kai nežinai kas buvai, negali sugrįžti į niekur. Turi save atrasti ir besąlygiškai priimti. Naują save.

Maximus, kaip vyriškumo simbolio analizė

Saugus ryšys

Saugus ryšys tarp žmonių kuriamas trimis distancijomis: artimas/asmeninis, veiklos/elgesio ir kontekstinis/didelio paveikslo.

Asmeninis: kūno kalba, dėmesys, rūpestis, intymumas, seksas ir pan.

Veiklos/elgesio: atviri pokalbiai apie elgesį, santykių modelį ir to žmogaus savybes, jo indėlį, tobulėjimo vietas, poros ar komandos tikslus ir jų siekimą, ir pan. “Kai aiškinamės santykius, kalbame tik apie save.“

Didelis paveikslas: bendri pokalbiai apie viską. Politika, maistas, knygos, hobiai. Viskas, kas kalba apie platesnį kontekstą ir santykį su aplinka ir vietą joje. “Yra daugiau nei mes ir mūsų santykiai.“

Santykiai nėra svarbiau nei aš

Gyvenime yra vienas dalykas svarbiau nei aš – mano vaikai. Stiuardesės moko, kad pradžioje svarbu pasirūpinti deguonimi sau, o tik tada užmauti kaukę vaikui. Jie yra svarbiau. Maunu sau kaukę su mintim, kad to reikia jiems.

Santykiai su kitais nėra svarbiau nei aš. Jokie santykiai. Meilė yra sunkus darbas, šeima yra sunkus darbas, darbas yra sunkus darbas, nebent jį labai myli (žr. kas yra meilė) – sako mums gyvenimo protintojai. Įsimylėjot? Kaip smagu, bet praeis. O vėliau dirbsit. Nes reikės taikytis, šlifuoti kampus. Suksis kvadratas ir trikampis vienas į kitą tol, kol abu taps apskritimais. Toks gyvenimas – darbo neįdėsi, duonos neturėsi. Santykiai juk apie tai, ar ne? Imam du dėmenis ir dalinam. Kol dalinasi. Tai vadinama santykiu. Arba dalyba. Savęs.

Padėsi save į šoną ir dirbsi dėl santykių. Ir maisto. Gal net abu dirbsit. Pradžioj. Nors dažnai jei vienas linkęs patinginiaut, tai kitas dirbs ir dalins už du. Jei antras turi bent kiek sąžinės, vaizduos, kad irgi dirba. Kol vienas suplūkęs varo, kitas tikrina ar anas pakankamai gerai darbuojas. Būna ir taip, kad ilgainiui tingesnis nebesislepia – prižiūri darbą ir nuoširdžiai paprotina pirštu baksėdamas į šalia plušančius kaimynus ar draugus kaip nuostabų santykių modelį. Nes santykiai tai darbas. Su savim ir su kitu. Su kitu dirbt smagiau, nes neskauda ir galima nemeluoti. Bet galų gale ateina laikas, kai ir pirmas nustoja dirbti. Nedirba nė vienas, bet abu vaizduoja, kad dirba. Ir tą abu žino. Maisto susiranda kas sau, kokį slaptą bendrakeleivį su kuriuo šlifuoti ir dalinti nieko nereikia. Tada kaimynams ir draugams labai pavydu – tokie gražūs santykiai – svajonių pora tiesiog.

Reikėjo laiko, mėlynių ir kaulų lužių, kad suprasčiau, kad santykiai nėra svarbiau nei aš. Esu aš ir šalia yra santykiai. Jei pasitiesi save kaip durų kilimėlį vardan santykių, tik laiko klausimas kada į tave kitas nusišluostys savo šūdinus batus. Ir jei esi ne guminis, o mikštas, švelnus, rankų darbo natūralaus pluošto kilimėlis, smirdėsi. Nes įsigeria, lengvai nenusivalo ir lieka labai ilgam.