Kategorija: Patirtys

Be kaltės

Toks jausmas, kad niekad negyvenau sau. Lyg neturėjau laiko, kai esu pats sau, pats su savimi. Šalia vis buvo svarbesnių. Tobulas tėvas, tobulas brolis, dramatiška motina, skendinti kančioje ir manipuliacijose. Vaikystėje lyg ir kažką dariau, kažką patyriau, bet vis su baime ar nerimu fone, kad kam nors užkliūsiu, padarysi ką nors blogai ar ne pakankamai gerai, be tikro pasimėgavimo. Būdavo trumpų akimirkų jaunystėje, kai sugebėdavau tai padaryti klausydamas muzikos. Užsidedi ausines, ir bent trumpam lieki su savim. Tiksliau, tavęs nelieka visai. Esi muzikoj, ne čia. Pabėgi, atsijungi. Nebent atgal sugrąžina fone dieną-naktį besiriejančių tėvų balsai.

Žiauriai keista be kaltės jausmo suvokti, kad gyveni sau. Kad einant gatve gali be tikslo užsukti kad ir kokią parduotuvėlę pasidairyti po sendaikčiais nukrautas lentynas. Niekad nemėgau sendaikčių. Matant juos, užuodžiant jų (o gal parduotuvės?) kvapą, protas kurdavo visokias tragiškai baisias daiktų istorijas. Apie nykius tų daiktų savininkų gyvenimus, ligotas bobutes ir diedukus.

Bet aš ne apie tai. Atsirado jausmas, kad gyvenu sau, kad turiu teisę sustoti kai to noriu, užsukti į sendaikčių parduotuvėlę be jokio tikslo, pastebėti, kad protas kuria visai kitas istorijas, nebūtinai kaip kažkas mirė, paliko, nemylėjo, skurdo, sirgo, vargo ar kentėjo. Tiesiog anksčiau nemačiau tuose daiktuose buvusių šypsenų, meilės, džiaugsmo, šilumos ar svajingų žvilgsnių. Tos kurtos baisios istorijos iš tiesų buvo apie mane. Apie tai, kad jaustis gerai, reiškia, kad netrukus bus blogai.

Dabar galiu be tikslo vaikščioti senamiesčio gatvėmis, impulsyviai prisėsti išgerti kavos, paragauti veganiško pyrago, įkristi į sėdmaišį nepažįstamam meno ar muzikos klube. Ir dėl to nejausti jokios kaltės. Nes laikas mano. Nes aš esu savo paties, o ne kieno nors kito – ką noriu, tą darau.

Kaltės jausmas. Kad darau kažką sau, o ne kitiems. Jo beveik nebėra. Jį keičia jausmas, kad neprivalau būti kažkuo kitu, nei esu. Kad nesu netikęs, nepataisomai sugedęs mechanizmas, kurį reikia žūt būt pataisyti. Ne pataisyti reikia, o priimti save. Netobulą, klystantį, nemokantį, tingintį, pavargusį, liūdną, išsiblaškiusį.

Koks noriu būti, toks ir esu. Laikas, kurį turiu, yra mano. Kaip noriu, taip jį leidžiu, darau tai, ką noriu. Esu laisvas.

Laimė yra nejausti kaltės? Laimė yra laisvė?

Ilgoji pertrauka

Ir ateina ta diena, kai manipuliatorius iškilmingai paskelbia pertrauką santykiuose. Jis pavargo, jam reikia pailsėti, nusinulinti, nuspręsti kas toliau. Gal liks, gal išeis, bet tikrai pakabins kitą nesvarumo būklėje. Panardins adrenalino vonioje. Kol jis sprendžia, tave paliks pagalvoti ką padarei, pasakei, atsakei ne taip.

Tas pats silent treatment – gražesniam popierėlyje suvyniotas pasikėsinimas į tavo savivertę.

Romantiškas gestas, kaip iš filmo apie tikrą meilę. Tik kad filmas nėra tikra, o ir ne apie meilę tai.

Kaip išeinama iš toksiškų santykių

7 žingsniai, lygiai taip pat kaip iš priklausomybių alkoholiui, narkotikams ir pan.:

  1. Realybės pripažinimas – šie santykiai yra kas nori: priklausomybė, įprotis, klaida, nesusipratimas, bet kas kita, tik ne meilė.
  2. Nutraukti bet kokį ryšį. Užrišti, užraukti, užsikoduoti, nebendrauti, neatsakinėti, nereaguoti. Uždaryti bet kokį kontaktą su manipuliatorium/narkotiku/alkoholiu.
  3. Suprasti, kad laukia agonija ir “lomkės“. Šio etapo peršokti neįmanoma. Teks iškentėti, pralaukti, rasti jėgų negrįžti.
  4. Prisiimti atsakomybę už tai kas buvo – o buvo leista taip su savimi elgtis. Čia įvyksta esminė transformacija, kai supranti, kad daugiau niekada nebus taip, kaip buvo. Arba kaip tik palūžęs slysti atgal į destruktyvius santykius.
  5. Išsiaškinti savo baimių, kalčių ir nepasitikėjimo savimi šaltinį, kuris vertė būti tokiuose santykiuose. Paprastai tai vaikystės traumos.
  6. Suprasti kas yra sveiki santykiai ir meilė.
  7. Išmokti mylėti save ir rūpintis savimi.

Kai nelieka baimės

Sakoma, kad destruktyvius/toksiškus santykius žmogus nutraukia tuomet, kai nusprendžia, kad taip nebenori gyventi. Kartais jis nusprendžia, kad taip nebegali. Tada išeina, pailsi, atsigauna, ir lyg vėl gali. Tada sugįžta ir ratas užsisuka iš naujo. Dėl to reikia išeiti kai taip nebenori, o ne kai nebegali. Dar gerai išeiti kai nei gali, nei nori. Tiesiog gana.

Toksiški santykiai grįsti manipuliavimu. Tai pagrindinis tokių santykių variklis. Manipuliatorius ir auka nulat keičiasi vaidmenimis, maitinasi adrenalinu abu. Santykiai tai sužydi, tai nuvysta, nors iš tiesų miršta lėta sunkia mirtimi.

Manipuliavimas kitu pasibaigia tuomet, kai kitame nelieka baimės. Tavęs tai tiesiog nebeveikia. Prarasti tu nebeturi ko, tavęs ir taip nėra. Išėjęs supranti, kad diena be manipuliacijų – atradimų diena. Dėl to labai svarbu atsitraukti tiems atradimams. Palikti, uždaryti, nebegirdėti ir nebendrauti. Suprasti, kad nėra ko bijoti, kad gali, kad gyveni, kad viskas yra kitaip. Dingus baimei, sugrįžta laimė gyventi.

Atsisveikinti žiūrint į akis

Baimė. Jos kažkaip niekada netrūksta. Jau ko ko, bet baimės turim pakankamai. Baimė suklysti, baimė nepatikti, baimė nuvilti ar nusivilti, baimė būti laimingu, baimė tapti nelaimingu, baimė netekti, baimė kad nepanešim, ar baimė, kad kitas bijos.

Visad trūksta drąsos. Priimti realybę, save, kitą, pasižiūrėti kaip yra, neprisikurti ar neprikurti. Drąsos kalbėtis kai sunku, drąsos pasakyti ką jauti, drąsos būti savimi ar leisti būti kitam. Nes jaučiamės nesaugūs, pažeidžiami ir silpni. Bijom pasekmių, bijom pasirodyti blogesniais, nei esam, bijom, kad skaudės labiau nei nusipelnėm, bijom sulūžti ar nesugyti.

Baisu pasižiūrėti žmogui į akis, kai žinai, kad jam skaudės. Dėl to paprasčiau parašyti žinutę. Nebus jo akių, į kurias sunku žiūrėti, nebus akių, kurios žiūri ir sako. Bus žodžiai ekrane, prie kurių jis vėl ir vėl grįš. Skaitys daugybę kartų, klaus savęs ką reiškia kiekveinas žodis, kablelis, kelių minučių ir sekundžių pauzė tarp sakinių. Ieškos prasmės eilutėse ar tarp jų. Susikurs ko trūko, nematys kas parašyta. Grįš vėl, vėl ir vėl skaitys ir vėl suks nenutrūkstamais ratais mintis, kiekvienu žodžiu draskydamas šviežias žaizdas. Nematė akių, negirdėjo balso, skaitė tik juodai baltą žinutę. Vėliau ėmė spalvotus pieštukus, lėtai vedžiojo kiekvieną užrašytą žodį savo spalva. Trynė iki skylių, spalvino naujai ir vėl trynė. Juk iki tol buvo spalvų – daugiau nei balta ir juoda.

Reikėjo atsisveikinti žiūrint į akis. Rasti drąsos.

Tikėtis gauti

Mes paliekam kitus tuomet, kai nieko nebesitikime gauti.

Toksiški santykiai nutrūksta tą pačią minutę, kai vienas iš jų dalyvių nustoja kažko tikėtis. Iki tol jie kankina vienas kitą ne dėl to, kad vienas stiprus, o kitas silpnas, o dėl to, kad jie kažko tikisi. Vienas reakcijos, kitas bausmės. Vienas dėmesio, kitas galios. Vienas gėdinimo, kitas svarbos. Tokie santykiai gali tęstis dešimtmečiais, iki to laiko, kol abiems vienas iš kito kažko reikės. O kai nebereikia – viskas baigta.

Santykiai apskritai neprasideda kol neatsiranda noras kažką gauti. Nes jei gauti nieko nereikia, kam duoti? “Meilė, tai noras duoti nesitikint nieko atgal“ – nesąmonė. Tai buvimas auka. Visada yra noras kažką gauti. Net tuo atveju, kai duodi, o atgal nieko negauni, turi norą – būti auka. Save kankinti, žeminti, engti ir toliau silpninti. Susikuri fantaziją, kurioje duodi kitam nieko negaudamas. Bet iš tiesų duodi sau – kančią, auką, prasmę ir tikėjimą, kad vieną dieną gausi ir tu. Tik reikia labiau pasistengti.

Nebetrūksta

Praleidi pusę gyvenimo su kitu žmogum. Išeini, pasitrauki, ir supranti, kad tau nieko netrūksta. Nieko iš jo nebenori. Ir nebejauti, kad norėjai. Supranti, kad tau nebuvo jokios jo pridėtinės vertės – nieko nepraradai. Jis nieko teigiamo nedavė kai buvai kartu. Tik mito tavim kaip parazitas.

Kaip ir anksčiau maistą gaminiesi pats, važiuoji į parduotuves, lyginiesi marškinius ar siurbi namus. Niekas nepasikeitė, neatsirado jokio papildomo galvos skausmo, rūpesčio, pareigos. Absoliučiai nieko naujo. Nereikia nieko išmokti. O juk turėtų, jei gyvenai ne vienas. Reiškia, viską pasidarydavau pats?

Sako, santykiai, tai dviejų šokis. Bet lyg nesako kokie santykiai, toks ir šokis. Išeina, kad šokio nebuvo. Patraukus šokių partnerį, niekas nepasikeitė. Gal tai buvo ne šokis? Tiesiog grojo muzika fone, vaizdavom, kad šokam, bet abu supratom, kad ne? Nors, greičiau, nesupratom. Tai nebuvo tango, tai buvo aklųjų klumpakojis – kas labiau numindys kitam kojas.

Dingo adrenalinas. Jo trūko pradžioj, kol atėjo supratimas, kad vaistas dideliais kiekiais tampa nuodu. Ir nebetrūksta. Emocinės priklausomybės, kaip maisto, kuris varto vidurius ir fiktyviai suponuoja, kad esi reikalingas. O juk nesi. Ir nebuvai. Nebent kaip maistas, kaip reikšmingumo įrodymas kitam. Kad yra svarbus, reikalingas. Neliko manęs, neliko ir reikšmės. Pikta turėtų būti.

Palikti džiungles

Stebiuosi kiek aplink šiltų, gerų, nuoširdžių, kitą jaučiančių žmonių. O aš dvidešimt metų praleidau su kale, nematančia nieko daugiau savęs. Kaip? Kaip įmanoma nematyti šalia savęs grobuonies? Žinau kaip. Turi gimti ir užaugti tarp grobuonių. Kaip Mauglis su vilkais. Visą gyvenimą būti su jais. O tada vieną dieną palikti džiungles ir jų įstatymus ir atrasti tikrus žmones.

Išsilaisvinti, pradėti kvėpuoti, augti ir mėgautis gyvenimu.