Stebiuosi kiek aplink šiltų, gerų, nuoširdžių, kitą jaučiančių žmonių. O aš dvidešimt metų praleidau su kale, nematančia nieko daugiau savęs. Kaip? Kaip įmanoma nematyti šalia savęs grobuonies? Žinau kaip. Turi gimti ir užaugti tarp grobuonių. Kaip Mauglis su vilkais. Visą gyvenimą būti su jais. O tada vieną dieną palikti džiungles ir jų įstatymus ir atrasti tikrus žmones.
Išsilaisvinti, pradėti kvėpuoti, augti ir mėgautis gyvenimu.
Raitelio užrašai 