Nebetrūksta

Praleidi pusę gyvenimo su kitu žmogum. Išeini, pasitrauki, ir supranti, kad tau nieko netrūksta. Nieko iš jo nebenori. Ir nebejauti, kad norėjai. Supranti, kad tau nebuvo jokios jo pridėtinės vertės – nieko nepraradai. Jis nieko teigiamo nedavė kai buvai kartu. Tik mito tavim kaip parazitas.

Kaip ir anksčiau maistą gaminiesi pats, važiuoji į parduotuves, lyginiesi marškinius ar siurbi namus. Niekas nepasikeitė, neatsirado jokio papildomo galvos skausmo, rūpesčio, pareigos. Absoliučiai nieko naujo. Nereikia nieko išmokti. O juk turėtų, jei gyvenai ne vienas. Reiškia, viską pasidarydavau pats?

Sako, santykiai, tai dviejų šokis. Bet lyg nesako kokie santykiai, toks ir šokis. Išeina, kad šokio nebuvo. Patraukus šokių partnerį, niekas nepasikeitė. Gal tai buvo ne šokis? Tiesiog grojo muzika fone, vaizdavom, kad šokam, bet abu supratom, kad ne? Nors, greičiau, nesupratom. Tai nebuvo tango, tai buvo aklųjų klumpakojis – kas labiau numindys kitam kojas.

Dingo adrenalinas. Jo trūko pradžioj, kol atėjo supratimas, kad vaistas dideliais kiekiais tampa nuodu. Ir nebetrūksta. Emocinės priklausomybės, kaip maisto, kuris varto vidurius ir fiktyviai suponuoja, kad esi reikalingas. O juk nesi. Ir nebuvai. Nebent kaip maistas, kaip reikšmingumo įrodymas kitam. Kad yra svarbus, reikalingas. Neliko manęs, neliko ir reikšmės. Pikta turėtų būti.