Baimė. Jos kažkaip niekada netrūksta. Jau ko ko, bet baimės turim pakankamai. Baimė suklysti, baimė nepatikti, baimė nuvilti ar nusivilti, baimė būti laimingu, baimė tapti nelaimingu, baimė netekti, baimė kad nepanešim, ar baimė, kad kitas bijos.
Visad trūksta drąsos. Priimti realybę, save, kitą, pasižiūrėti kaip yra, neprisikurti ar neprikurti. Drąsos kalbėtis kai sunku, drąsos pasakyti ką jauti, drąsos būti savimi ar leisti būti kitam. Nes jaučiamės nesaugūs, pažeidžiami ir silpni. Bijom pasekmių, bijom pasirodyti blogesniais, nei esam, bijom, kad skaudės labiau nei nusipelnėm, bijom sulūžti ar nesugyti.
Baisu pasižiūrėti žmogui į akis, kai žinai, kad jam skaudės. Dėl to paprasčiau parašyti žinutę. Nebus jo akių, į kurias sunku žiūrėti, nebus akių, kurios žiūri ir sako. Bus žodžiai ekrane, prie kurių jis vėl ir vėl grįš. Skaitys daugybę kartų, klaus savęs ką reiškia kiekveinas žodis, kablelis, kelių minučių ir sekundžių pauzė tarp sakinių. Ieškos prasmės eilutėse ar tarp jų. Susikurs ko trūko, nematys kas parašyta. Grįš vėl, vėl ir vėl skaitys ir vėl suks nenutrūkstamais ratais mintis, kiekvienu žodžiu draskydamas šviežias žaizdas. Nematė akių, negirdėjo balso, skaitė tik juodai baltą žinutę. Vėliau ėmė spalvotus pieštukus, lėtai vedžiojo kiekvieną užrašytą žodį savo spalva. Trynė iki skylių, spalvino naujai ir vėl trynė. Juk iki tol buvo spalvų – daugiau nei balta ir juoda.
Reikėjo atsisveikinti žiūrint į akis. Rasti drąsos.
Raitelio užrašai 