Keturios savaitės. Maždaug tiek laiko reikia, kad pradėtum aiškintis santykius. Kur mes, kas mes, ir iš vis ar yra mes, o gal tik aš ir tu, ir kažkoks neaiškus buvimas?
Nieko neplanuojam, nieko neprognozuojam, leiskim atsitikti tam, kas atsitiks. Neišeina taip. Ne visi gali plaukti laivu be kompaso, ypač kai žino, kur nori nuplaukti. O kai nežinai arba nenori “kur“, tinka tiesiog plaukimas. Tada galvoji apie “kaip“, o ne “kur“. Bet tai nebūtinai tinka kitam – mėnesį gali kartu pasisūpuoti ant bangelių, išsitiesus pasideginti ant denio, pasiurbčioti kokosų pieną, bet ateina laikas, kai pabosta plaukti be krypties. Ir “tik seksas“ pabosta.
Galima prisidengti buvimu čia ir dabar, bet kiek tai iš tiesų darančių? Laikas bėga, dedi pastangas, nori žinoti ne tik su kuo, bet ir kur plauki. Normalu. O jei tas kitas nežino, kur plaukti? Arba nori tiesiog plaukti, patirti be išankstinio plano, be lūkesčių ir kurso? Tada plaukia vienas?
Raitelio užrašai 