(Ne)vienišo raitelio kelionė sveikų santykių ir laimės link
Varčiau buvusios šeimos nuotraukas ir video. Manęs ten nėra. Iš šimtų nuotraukų geriausiu atveju vienoje-kitoje, lyg netyčia. Kelionės, vaikų ir draugų gimtadieniai, linksmybės namuose. Nėra manęs. Yra visi tik ne aš. Jai manęs kadre nereikėjo, o pats nesiveržiau. Daugybė metų už kadro. Jei vaikai užsaugę žiūrės tuos video ir nuotraukas nematys manęs. Lyg nebuvau, tik kartais balsas už kadro. Per ilgai į tai nekreipiau dėmesio.
Už tat dabar esu pats savo ir vaikų kadre. Ir tai puikus jausmas.
Visų pirmą turiu suprasti kas yra turėti save.
Turėti save yra žinoti ko noriu ir ko nenoriu. Neturėti vidinio konflikto tarp to, ko kitas nori iš manęs ir to, ko noriu aš. Būti autentišku. Nebūti tuo, kuo nesu. Daryti tai, ką daryti noriu, ir nedaryti to, ko nenoriu. Yra dalykų, kuriuos daryti turiu nors nenoriu. Priimu tai kaip žaidimo, kuriame dalyvauju dalį, tačiau neleidžiu žaidimui būti aukščiau nei aš. Suprantu kur yra žaidimas ir jo taisyklės, ir kur aš. Jei žaidimas nepriimtinas – prisiimu atsakomybę ir pasitraukiu.
Tada turiu suprasti kas yra turėti kitą.
Turėti kitą – sunkesnė dalis. Turėdamas save, kontroliuoju save. Turėdamas kitą, jo nekontroliuoju. Tačiau kitą priimu kaip savo dalį. Negaliu jo skriausti, nepaisyti ko nori ir ko nenori jis. Blogai elgtis su juo yra tas pats, kaip blogai elgis su savimi. Šalia to, negaliu jo kontroliuoti. Ir pakeisti negaliu. Kitas nėra mano nuosavybė, tačiau yra mano dalis. Ne atskira dalis, bet mano. Su ja elgiuosi kaip su savimi.
Turėti save ir kitą – prisiimti atsakomybę už save ir kitą. Jei neturiu savęs, negaliu (nemoku) turėti ir kito. Jei moteris jaučiasi gerai, yra saugi, aš ją owninu, reiškia ir aš esu saugus, jaučiuosi gerai. Tas pats galioja ir jai – turi, bet be galimybės kontroliuoti, priima kaip savęs dalį. Jei turi save.
Mums ramu, kad man ramu, kad tau ramu.
Kai viduje jautiesi tuščia, darai viską, kad jaustumeis reikšminga. Tau pasakė, kad tavęs nebereikia, nebenori, užknisai. O kai užknisi, kitas nori, kad atsiknistum. Su visam. Dingtum, išgaruotum, nebūtum ar nusilaužtum pradžioj koją, o po to nusisuktum galvą lipant laiptais. Ar nusišautum durų rankena. Nes ne atsisveikinom, o pasiunčiau. Norėjau užvažiuoti į tą saldžiarūgštį snukį, bet pasakiau “palik mane ramybėje, man gana“.
O tu nesupratai. Iki šiol nesupranti. Jautiesi tiek tuščia ir beviltiška, kad rankom kojom kabiniesi ant kaklo, tampai už skvernų ir rankovių, visais būdais bandydama įtikinti, kad dar reikalinga, kad pasaulis sustos ar pradės suktis atgal. Ne tik man, ir kitiems. Ta įtaka, kurią turėjai – tokia svaiginanti. Buvo. Nebebus. Pagaliau.
Draskaisi, rėki, baksi ir grūmoji pirštu, kaip paspirtas šuniukas vaizduoji, kad taip nesąžininga, nenusipelnei. Nusipelnei daugiau. Atvaizde tokia, kokia esi. Visados buvai. Tik įtakos nebeturi. Galios žaidimai nebeveikia.
Nukrito kreivai prilipintas fasadas. Realybė nurengė ir pastatė prieš veidrodį. Nuo šiol, jei tik išdrįsi, gyvensi tiesių veidrodžių karalystėje. Užteks jėgų pasižiūrėti į savo atvaizdą? Ar susikursi naują virtualią realybę? Bet kokiu atveju, manęs tai nebeliečia.
Pasirodo jis nėra toks svarbus, kai jo yra pakankamai.
Dažnai vyrai palieka dėl kitų. Tokių istorijų netrūksta – girdim, skaitom, matom. Susirado jaunesnę ar gražesnę, protingesnę ar linksmesnę. Geresnę nei buvo, ir išėjo. Paliko vaikus likimo valiai (iš tiesų tai nepaliko). Viskas dėl kitos.
Moterims reikia gero vyro. Tokio, apie kuriuos rašomos knygos, kuriami filmai ir spektakliai. Geresnio. Pageidautina nei draugės, bendradarbės ar bent kosmetologės.
Vyrai palieka. Nes nebegali, nes nebenori, nes nebetiki, nes pavargo ir užsikniso. Nes jie moteriai nebuvo pakankamai geri. Vyro keitimo projektas nepavyko: per mažai rūpinosi, mažokai uždirbo, retokai dovanojo gėles, nenuoširdžiai tvarkėsi namuose, kartais pasiklysdavo mieste ar pamiršdavo pasveikinti uošvius su jų šuns gimtadieniu. Vėlai grįždavo iš darbo, būdavo surūgę, kažką burbtelėdavo paklausti kiek gali čiaupas namie varvėt. Ir dar tie jo vaikai, na ne jo, kaip ir bendri, bet jis jų pridarė ir va nepakankamai daug laiko leidžia kartu. Nes dirba – jam vien darbas galvoj, niekas kita nerūpi. O čia buitis. Ir dar viską pamiršta pastoviai. Tik va draugų tai nepamiršta, varo pastoviai kartą į mėnesį išgert alaus penktadienį.
Kartą išsiskyrusiųjų palaikymo grupėje moteriškė drėbė: “- Pranešė, matai, kad išeina jis ten kažkokios laimės ieškoti. Kaip griaustinis iš giedro dangaus trenkė. Protelis asilui susisuko visiškai.“ Taip, galvojau, gerai, kad išėjo asilas. Per vėlai, bet išėjo. Tik ne laimės ieškoti, o nuo nelaimės kuo toliau. Ne geresnę susiradęs, o tiesiog pas save. Pas tą, kurį buvo praradęs ar niekad iš tiesų neturėjo.
Būna ir neišeina. Gyvena dėl vaikų. Turi kitą gyvenimą šalia. Kuriame nėra kažkieno projektas. Ir sekso metuose yra daugiau nei naujų metų ar Laisvės ir nepriklausomybės dienų.
Vyrams reikia ramybės. Būnant kartu. Kad nustotų visi šokinėti ant galvos ir kažko reikalauti. Pradžioj tėvai, tada mokytojai, darbdaviai, akcininkai, delfiai ir moteriški žurnalai, vaikai ir galų gale ji – daranti iš jo savo idealaus gyvenimo projektą. Jie išeina, ir ne tik pas kitas.
Mokykloje mokė, kad naudingos iškasenos yra gerai. Naudinga, bet reikia išsikasti. Jos paplitusios tam tikrose teritorijose. Kartais reikia ilgai kasinėti, tirti, o kai randi, iš karto pult ir kast kol baigiasi. Nes ras kitas. Tada eini ieškoti naujos kasimo vietos. Kažkaip taip. Dar galima prisigalvot visokių naujų kasimo technologijų ir pabandyt tos kasimo vietos iš karto nemest, pakast giliau ar kitais prietaisais išlupt, kas neišsilupa savaime. Nu bet tos naudingos iškasenos kažkada vis tiek baigsis ir teks eiti žvalgytis kitur. Neišvengiamai, nes ištekliai riboti.
Su žmonėmis juk irgi taip. Susitinkam, tyrinėjam ar yra ką kasti, ar naudinga. Jei naudinga, tai kasam, siurbiam, traukiam, prisigalvojam naujų išgavimo technologijų, kai jau atrodo nebėrą ką kasti. Dar pakasam, pasistengiam egzotišku seksu, pokalbiais iki paryčių virtuvėje ar terapijom pas porų psichoterapeutą. Jei išdrįstam, einam ieškoti naujų klodų, o jei ne – liekam dykvietėj atsainiai baksnoti kastuvu tikintis, kad dar kažkas liko, dar yra kas naudingo. Arba kasam kitur kol kitas nusisuskęs nemato.
Viena kontraversiška Youtube asmenybė savo video apie santykių iširimo priežastis, patarė pasižiūrėti į santykių pradžią. Tą momentą, kai pasaulis sušvito kitom psalvom. Sakė maždaug taip “Pabandykit prisiminti tą exact momentą, kai susipažinote, kokioje aplinkoje tai įvyko, kaip abu jautėtės ir kokia buvo susipažinimo situacija“. Maždau kaip tai nutiko, koks tuo metu buvote ir ko tą akimirką tikėjotės. Dabar pasižiūrėkite ar santykiai, kuriuos vėliau pastatėte nebuvo lygiai tokie patys, kaip ta akimirka?
Mane trenkė žaibas. Susipažinome kai ją reikėjo gelbėti. Stovėjo koncerte, sausakimšame kampe, kur tuoj tuoj, atrodo, prasidės muštynės, išssigandus laukė kas bus, laukė to gelbėtojo, kuris pasirodė, ir jo glebyje staiga pasijautė saugi. Gelbėtojas buvo lyg iš dangaus nužengęs, taip sakė, – toks nuostabus, už kurio staiga kaip už sienos.
Praėjus 20 metų galiu psakyti, kad tie santykiai tokie ir buvo. Vienas buvo fake auka, kitas fake gelbėtojas. Gelbėtojas savimi. Niekad nepakankamas iki galo, tai nuostabus, tai visiškas nevykėlis, tas tas, kurio reikia, tai tas, kuris turėtų prasmegti skradžiai, nes nemoka gelbėti.
Šimtai idealization, minimization, discard ciklų, kurie skatina prisirišimą, priklausomybę ir galų gale susinaikinimą. Jei neišeini. Jei lieki toksiškus ir nuo pat pradžių pasmerktus santykius spręsti savimi.
Kada tikime skausmingomis istorijomis apie save kaip „mane myli tik dėl to, ką aš darau dėl kitų“, „aš nesvarbi“, ar kada laikomės iškreiptų įsitikinimų apie kitus kaip „Jie bando mane sužeisti“, Jie negali patys savimi pasirūpinti“, šie įsitikinimai skatina mus elgtis taip, tarsi tai būtų tiesa. Mūsų skausmingos emocijas kyla iš ribotų įsitikinimų apie save ir kitus, o visa tai laiko mus įstrigusius trikampyje.
Vienas esminių pasikeitimų – atėjęs supratimas, kad pasirūpinti savimi nėra egoizmas. Ir supratimas, kad egoizmas – kai kitų sąskaita rūpiniesi savimi. Kai nesirūpini savimi, tikiesi, kad tavimi pasirūpins kitas yra nemeilė sau. O kitas tau nieko neprivalo. Būtų gerai, bet neprivalo. Ir kai esi atsakingas už save, gali jaustis laisvas, savo paties šeimininkas, o ne egoistas.
“You Must Be The Master of Your Own Kingdom“
Guy Ritchie
Raitelio užrašai 