Atsisveikinti žiūrint į akis

Baimė. Jos kažkaip niekada netrūksta. Jau ko ko, bet baimės turim pakankamai. Baimė suklysti, baimė nepatikti, baimė nuvilti ar nusivilti, baimė būti laimingu, baimė tapti nelaimingu, baimė netekti, baimė kad nepanešim, ar baimė, kad kitas bijos.

Visad trūksta drąsos. Priimti realybę, save, kitą, pasižiūrėti kaip yra, neprisikurti ar neprikurti. Drąsos kalbėtis kai sunku, drąsos pasakyti ką jauti, drąsos būti savimi ar leisti būti kitam. Nes jaučiamės nesaugūs, pažeidžiami ir silpni. Bijom pasekmių, bijom pasirodyti blogesniais, nei esam, bijom, kad skaudės labiau nei nusipelnėm, bijom sulūžti ar nesugyti.

Baisu pasižiūrėti žmogui į akis, kai žinai, kad jam skaudės. Dėl to paprasčiau parašyti žinutę. Nebus jo akių, į kurias sunku žiūrėti, nebus akių, kurios žiūri ir sako. Bus žodžiai ekrane, prie kurių jis vėl ir vėl grįš. Skaitys daugybę kartų, klaus savęs ką reiškia kiekveinas žodis, kablelis, kelių minučių ir sekundžių pauzė tarp sakinių. Ieškos prasmės eilutėse ar tarp jų. Susikurs ko trūko, nematys kas parašyta. Grįš vėl, vėl ir vėl skaitys ir vėl suks nenutrūkstamais ratais mintis, kiekvienu žodžiu draskydamas šviežias žaizdas. Nematė akių, negirdėjo balso, skaitė tik juodai baltą žinutę. Vėliau ėmė spalvotus pieštukus, lėtai vedžiojo kiekvieną užrašytą žodį savo spalva. Trynė iki skylių, spalvino naujai ir vėl trynė. Juk iki tol buvo spalvų – daugiau nei balta ir juoda.

Reikėjo atsisveikinti žiūrint į akis. Rasti drąsos.

Nebetrūksta

Praleidi pusę gyvenimo su kitu žmogum. Išeini, pasitrauki, ir supranti, kad tau nieko netrūksta. Nieko iš jo nebenori. Ir nebejauti, kad norėjai. Supranti, kad tau nebuvo jokios jo pridėtinės vertės – nieko nepraradai. Jis nieko teigiamo nedavė kai buvai kartu. Tik mito tavim kaip parazitas.

Kaip ir anksčiau maistą gaminiesi pats, važiuoji į parduotuves, lyginiesi marškinius ar siurbi namus. Niekas nepasikeitė, neatsirado jokio papildomo galvos skausmo, rūpesčio, pareigos. Absoliučiai nieko naujo. Nereikia nieko išmokti. O juk turėtų, jei gyvenai ne vienas. Reiškia, viską pasidarydavau pats?

Sako, santykiai, tai dviejų šokis. Bet lyg nesako kokie santykiai, toks ir šokis. Išeina, kad šokio nebuvo. Patraukus šokių partnerį, niekas nepasikeitė. Gal tai buvo ne šokis? Tiesiog grojo muzika fone, vaizdavom, kad šokam, bet abu supratom, kad ne? Nors, greičiau, nesupratom. Tai nebuvo tango, tai buvo aklųjų klumpakojis – kas labiau numindys kitam kojas.

Dingo adrenalinas. Jo trūko pradžioj, kol atėjo supratimas, kad vaistas dideliais kiekiais tampa nuodu. Ir nebetrūksta. Emocinės priklausomybės, kaip maisto, kuris varto vidurius ir fiktyviai suponuoja, kad esi reikalingas. O juk nesi. Ir nebuvai. Nebent kaip maistas, kaip reikšmingumo įrodymas kitam. Kad yra svarbus, reikalingas. Neliko manęs, neliko ir reikšmės. Pikta turėtų būti.

Palikti džiungles

Stebiuosi kiek aplink šiltų, gerų, nuoširdžių, kitą jaučiančių žmonių. O aš dvidešimt metų praleidau su kale, nematančia nieko daugiau savęs. Kaip? Kaip įmanoma nematyti šalia savęs grobuonies? Žinau kaip. Turi gimti ir užaugti tarp grobuonių. Kaip Mauglis su vilkais. Visą gyvenimą būti su jais. O tada vieną dieną palikti džiungles ir jų įstatymus ir atrasti tikrus žmones.

Išsilaisvinti, pradėti kvėpuoti, augti ir mėgautis gyvenimu.

Mėnuo iki pirmo karto

Keturios savaitės. Maždaug tiek laiko reikia, kad pradėtum aiškintis santykius. Kur mes, kas mes, ir iš vis ar yra mes, o gal tik aš ir tu, ir kažkoks neaiškus buvimas?

Nieko neplanuojam, nieko neprognozuojam, leiskim atsitikti tam, kas atsitiks. Neišeina taip. Ne visi gali plaukti laivu be kompaso, ypač kai žino, kur nori nuplaukti. O kai nežinai arba nenori “kur“, tinka tiesiog plaukimas. Tada galvoji apie “kaip“, o ne “kur“. Bet tai nebūtinai tinka kitam – mėnesį gali kartu pasisūpuoti ant bangelių, išsitiesus pasideginti ant denio, pasiurbčioti kokosų pieną, bet ateina laikas, kai pabosta plaukti be krypties. Ir “tik seksas“ pabosta.

Galima prisidengti buvimu čia ir dabar, bet kiek tai iš tiesų darančių? Laikas bėga, dedi pastangas, nori žinoti ne tik su kuo, bet ir kur plauki. Normalu. O jei tas kitas nežino, kur plaukti? Arba nori tiesiog plaukti, patirti be išankstinio plano, be lūkesčių ir kurso? Tada plaukia vienas?