Kaltė. Ji atsiranda tada, kai savo ribas leidi peržengti kitam, arba kai suprasdamas savo ribų reikšmę, peržengi kito? Bet kokiu atveju, kaltė – neproduktyvus jausmas, tačiau indikuoja, kad buvo pažeistos sienos. Iššoka pasienietis su aviganiu ir švilpuku iš apžvalgos bokštelio, garsiai švilpia, aviganis loja. Pastebėtas sienos pažeidėjas.

Kai kitas lenda, kur jam nederėtų, o aš įsileidžiu? Kai aš lendu, kur man nederėtų? Kai kitas per tvorą įmeta kablį ant virvės, rauna ir link savęs traukia mano kruopščiai augintus ir laistytus pomidorus?

Nepaklusnius kalinius marina badu. Ir ne tik kalinius. Ir ne tik badu. Tam, kad būtų galima juos valdyti. Kad paklustų, bijotų, jaustųsi menki, silpni ir bevaliai.

Jie tokie ir tampa, nes kai kūnas nori valgyti, reikia turėti antžmogiškų galių ignoruoti į smegenis siunčiamus signalus. Gali kiek nori kūną įtikinėti, kad valgyt jam nereikia, nenusipelno ar nėra pakankamai geras, valgyt jis vis tiek norės, ir darys viską, kad gautų maisto.

Vyras negali tiesiog ateiti ir pasiimti sekso. Nebent už pinigus, nebent moteris sutinka. Moteris savo delne turi maisto. (Vyras irgi turi, bet ilgainiui užknisa tas delnas.) Per daugybę metų ji išmoko paduoti maistą ne šiaip sau. Tai dabar vienas pagrindinių manipuliavimo būdų. Kai duodi alkanam tada, kai jis nusipelno. O duodančios šiaip sau, kaip vadinamos? Aha – kekšės. Tos, kur nevedžioja savaitėmis už nosies, nereikalauja gėlių, auksinių žiedų, prabangių vakarienių ir baltų parketinių džipų. Yra ir tokių, bet jos irgi kekšės. Tos pirmos pasiima maisto kiek nori, mitybos grandinėje gerai ir vyrams. O tos antrosios duoda valgyti normuodamos ir pakankamai nusipelniusiems.

Tos antrosios, kurios gauna ar nori gauti tai, ko kitais būdais negali pasiimti pačios – ypatingai mėgiamos. Ištisi žurnalai, filmai ir blogai skirti jų įgūdžių tobulinimui. Kaip suvylioti, kaip išlaikyti dėmesį, kaip “priversti“ vyrą dirbti už maistą – seksą. Tik neduok die neatleiskit vadžių, neduokit kai matot, kad nori, o jei prasižengia, neduokit savaitėlę kitą, dar geriau mėnesį, kad atšliaužtų ant kelių su kibiru rožių. Nenuilsdamos piskit protą, kad išmėtė kojines po visus namus ir neišnešė šiūkšlių, dėl to jums taip skauda galvą, kad kur ten apie seksą bepagalvosi. Trinas aplink mielo šunyčio akimis ir nesupranta, kad jums reik kažko daugiau. Kažko tokio, apie ką skaitėt meilės romanuose, kosmopolitanuose, porų santykių pakoučinimuose ar Marso ir Veneros gyventojų kronikose.

Seksas Maslovo piramidėje yra kartu su valgymu ir kvėpavimu. Toje pačioje lentynoje. Atėjo mada kalbėti apie maistą. Kulinarinės knygos, laidos, ekspertų ir vertintojų blogai, mieste ant kiekvieno kampo skylė su išskirtiniu maistu. Butikai, šeimos restoranėliai, lauko kitchenai, ir kiemo grilinės. Kas tik nori – viskas ant piramidės pirmo laipto taukuose besivoliojančiam skrandžiui. Apie kvėpavimo svarbą jau irgi kalba. Tipo nekvėpuosi – būsi užsiparinęs ir numirsi nelaimingas. O seksas – taurus, kitoks, apie jį kalbėti garbioj draugijoj šiukštu negalima. Nes ne lygis, nes klynas, o ne burna. Nors iš tiesų – ir burna, ir klynas, ir dar daugiau. Padėkim jį ten pat, atimkim iš moters įrankį, veikiantį vyro biologinius poreikius, kas liks? Minios ex nelaimingų namų šeimininkių ir iš konteinerių valgančių ex kekšių 🙂

Aš jų gyvenime turėjau per daug. Ir jie man reiškė daugiau, nei aš jiems. Daugelio neliko.

Turėjau žmonių, su kuriais būti negera. Bet buvau. Važiuodavau su jais atostigauti, į jų vestuves ar jų vaikų krikštynas. Sveikindavau su gimtadiedieniu, nes negražu gi, kviesdavau į svečius, nes tipo draugai gi nu, reik bendrauti. Nors su jais neturiu nieko bendro.

Daugiau taip nebebus. Mano gyvenime bus tik man svarbūs žmonės. Tie, kuriems manęs reikia ne mažiau, nei man jų. Kurių nuomonė rupi, kuriems rūpi kaip aš, o man – kaip jie.

Dažnai įkrentu į auką. Pasisukalioju dramos trikampyje pabūdamas tai auka, tai gelbėtoju, tai agresorium, ir atrodo išlipu. Bet turbūt ne. Nes bijau gyventi. Bijau suklysti, kai suklysti nėra dėl ko, nes negali būti teisinga arba klaidinga. Nėra egzaminuotojo, o gyvenimas – ne egzaminas.

Bijau gyventi. Daryti sprendimus ir sukinėti savo laivo šturvalą. Daviau kitam, ir atplaukiau ten, kur vairavau ne aš. Nenuostabu. Toliau pačiam. Žinau, kad tai geras jausmas, ne kartą jį jau esu patyręs. Tik kartais atmeta atgal, norėtųsi turėti pagalbininką šalia, kad kažkas palaikytų, padrąsintų, paskatintų.

Kai viduje jautiesi tuščia, darai viską, kad jaustumeis reikšminga. Tau pasakė, kad tavęs nebereikia, nebenori, užknisai. O kai užknisi, kitas nori, kad atsiknistum. Su visam. Dingtum, išgaruotum, nebūtum ar nusilaužtum pradžioj koją, o po to nusisuktum galvą lipant laiptais. Ar nusišautum durų rankena. Nes ne atsisveikinom, o pasiunčiau. Norėjau užvažiuoti į tą saldžiarūgštį snukį, bet pasakiau “palik mane ramybėje, man gana“.

O tu nesupratai. Iki šiol nesupranti. Jautiesi tiek tuščia ir beviltiška, kad rankom kojom kabiniesi ant kaklo, tampai už skvernų ir rankovių, visais būdais bandydama įtikinti, kad dar reikalinga, kad pasaulis sustos ar pradės suktis atgal. Ne tik man, ir kitiems. Ta įtaka, kurią turėjai – tokia svaiginanti. Buvo. Nebebus. Pagaliau.

Draskaisi, rėki, baksi ir grūmoji pirštu, kaip paspirtas šuniukas vaizduoji, kad taip nesąžininga, nenusipelnei. Nusipelnei daugiau. Atvaizde tokia, kokia esi. Visados buvai. Tik įtakos nebeturi. Galios žaidimai nebeveikia.

Nukrito kreivai prilipintas fasadas. Realybė nurengė ir pastatė prieš veidrodį. Nuo šiol, jei tik išdrįsi, gyvensi tiesių veidrodžių karalystėje. Užteks jėgų pasižiūrėti į savo atvaizdą? Ar susikursi naują virtualią realybę? Bet kokiu atveju, manęs tai nebeliečia.

Viena kontraversiška Youtube asmenybė savo video apie santykių iširimo priežastis, patarė pasižiūrėti į santykių pradžią. Tą momentą, kai pasaulis sušvito kitom psalvom. Sakė maždaug taip “Pabandykit prisiminti tą exact momentą, kai susipažinote, kokioje aplinkoje tai įvyko, kaip abu jautėtės ir kokia buvo susipažinimo situacija“. Maždau kaip tai nutiko, koks tuo metu buvote ir ko tą akimirką tikėjotės. Dabar pasižiūrėkite ar santykiai, kuriuos vėliau pastatėte nebuvo lygiai tokie patys, kaip ta akimirka?

Mane trenkė žaibas. Susipažinome kai ją reikėjo gelbėti. Stovėjo koncerte, sausakimšame kampe, kur tuoj tuoj, atrodo, prasidės muštynės, išssigandus laukė kas bus, laukė to gelbėtojo, kuris pasirodė, ir jo glebyje staiga pasijautė saugi. Gelbėtojas buvo lyg iš dangaus nužengęs, taip sakė, – toks nuostabus, už kurio staiga kaip už sienos.

Praėjus 20 metų galiu psakyti, kad tie santykiai tokie ir buvo. Vienas buvo fake auka, kitas fake gelbėtojas. Gelbėtojas savimi. Niekad nepakankamas iki galo, tai nuostabus, tai visiškas nevykėlis, tas tas, kurio reikia, tai tas, kuris turėtų prasmegti skradžiai, nes nemoka gelbėti.

Šimtai idealization, minimization, discard ciklų, kurie skatina prisirišimą, priklausomybę ir galų gale susinaikinimą. Jei neišeini. Jei lieki toksiškus ir nuo pat pradžių pasmerktus santykius spręsti savimi.