Kategorija: Apibendrinimai

Mėnuo iki pirmo karto

Keturios savaitės. Maždaug tiek laiko reikia, kad pradėtum aiškintis santykius. Kur mes, kas mes, ir iš vis ar yra mes, o gal tik aš ir tu, ir kažkoks neaiškus buvimas?

Nieko neplanuojam, nieko neprognozuojam, leiskim atsitikti tam, kas atsitiks. Neišeina taip. Ne visi gali plaukti laivu be kompaso, ypač kai žino, kur nori nuplaukti. O kai nežinai arba nenori “kur“, tinka tiesiog plaukimas. Tada galvoji apie “kaip“, o ne “kur“. Bet tai nebūtinai tinka kitam – mėnesį gali kartu pasisūpuoti ant bangelių, išsitiesus pasideginti ant denio, pasiurbčioti kokosų pieną, bet ateina laikas, kai pabosta plaukti be krypties. Ir “tik seksas“ pabosta.

Galima prisidengti buvimu čia ir dabar, bet kiek tai iš tiesų darančių? Laikas bėga, dedi pastangas, nori žinoti ne tik su kuo, bet ir kur plauki. Normalu. O jei tas kitas nežino, kur plaukti? Arba nori tiesiog plaukti, patirti be išankstinio plano, be lūkesčių ir kurso? Tada plaukia vienas?

Nuosavos ribos

Kaltė. Ji atsiranda tada, kai savo ribas leidi peržengti kitam, arba kai suprasdamas savo ribų reikšmę, peržengi kito? Bet kokiu atveju, kaltė – neproduktyvus jausmas, tačiau indikuoja, kad buvo pažeistos sienos. Iššoka pasienietis su aviganiu ir švilpuku iš apžvalgos bokštelio, garsiai švilpia, aviganis loja. Pastebėtas sienos pažeidėjas.

Kai kitas lenda, kur jam nederėtų, o aš įsileidžiu? Kai aš lendu, kur man nederėtų? Kai kitas per tvorą įmeta kablį ant virvės, rauna ir link savęs traukia mano kruopščiai augintus ir laistytus pomidorus?

Saugus ryšys

Saugus ryšys tarp žmonių kuriamas trimis distancijomis: artimas/asmeninis, veiklos/elgesio ir kontekstinis/didelio paveikslo.

Asmeninis: kūno kalba, dėmesys, rūpestis, intymumas, seksas ir pan.

Veiklos/elgesio: atviri pokalbiai apie elgesį, santykių modelį ir to žmogaus savybes, jo indėlį, tobulėjimo vietas, poros ar komandos tikslus ir jų siekimą, ir pan. “Kai aiškinamės santykius, kalbame tik apie save.“

Didelis paveikslas: bendri pokalbiai apie viską. Politika, maistas, knygos, hobiai. Viskas, kas kalba apie platesnį kontekstą ir santykį su aplinka ir vietą joje. “Yra daugiau nei mes ir mūsų santykiai.“

Santykiai nėra svarbiau nei aš

Gyvenime yra vienas dalykas svarbiau nei aš – mano vaikai. Stiuardesės moko, kad pradžioje svarbu pasirūpinti deguonimi sau, o tik tada užmauti kaukę vaikui. Jie yra svarbiau. Maunu sau kaukę su mintim, kad to reikia jiems.

Santykiai su kitais nėra svarbiau nei aš. Jokie santykiai. Meilė yra sunkus darbas, šeima yra sunkus darbas, darbas yra sunkus darbas, nebent jį labai myli (žr. kas yra meilė) – sako mums gyvenimo protintojai. Įsimylėjot? Kaip smagu, bet praeis. O vėliau dirbsit. Nes reikės taikytis, šlifuoti kampus. Suksis kvadratas ir trikampis vienas į kitą tol, kol abu taps apskritimais. Toks gyvenimas – darbo neįdėsi, duonos neturėsi. Santykiai juk apie tai, ar ne? Imam du dėmenis ir dalinam. Kol dalinasi. Tai vadinama santykiu. Arba dalyba. Savęs.

Padėsi save į šoną ir dirbsi dėl santykių. Ir maisto. Gal net abu dirbsit. Pradžioj. Nors dažnai jei vienas linkęs patinginiaut, tai kitas dirbs ir dalins už du. Jei antras turi bent kiek sąžinės, vaizduos, kad irgi dirba. Kol vienas suplūkęs varo, kitas tikrina ar anas pakankamai gerai darbuojas. Būna ir taip, kad ilgainiui tingesnis nebesislepia – prižiūri darbą ir nuoširdžiai paprotina pirštu baksėdamas į šalia plušančius kaimynus ar draugus kaip nuostabų santykių modelį. Nes santykiai tai darbas. Su savim ir su kitu. Su kitu dirbt smagiau, nes neskauda ir galima nemeluoti. Bet galų gale ateina laikas, kai ir pirmas nustoja dirbti. Nedirba nė vienas, bet abu vaizduoja, kad dirba. Ir tą abu žino. Maisto susiranda kas sau, kokį slaptą bendrakeleivį su kuriuo šlifuoti ir dalinti nieko nereikia. Tada kaimynams ir draugams labai pavydu – tokie gražūs santykiai – svajonių pora tiesiog.

Reikėjo laiko, mėlynių ir kaulų lužių, kad suprasčiau, kad santykiai nėra svarbiau nei aš. Esu aš ir šalia yra santykiai. Jei pasitiesi save kaip durų kilimėlį vardan santykių, tik laiko klausimas kada į tave kitas nusišluostys savo šūdinus batus. Ir jei esi ne guminis, o mikštas, švelnus, rankų darbo natūralaus pluošto kilimėlis, smirdėsi. Nes įsigeria, lengvai nenusivalo ir lieka labai ilgam.

Manipuliavimas maistu

Nepaklusnius kalinius marina badu. Ir ne tik kalinius. Ir ne tik badu. Tam, kad būtų galima juos valdyti. Kad paklustų, bijotų, jaustųsi menki, silpni ir bevaliai.

Jie tokie ir tampa, nes kai kūnas nori valgyti, reikia turėti antžmogiškų galių ignoruoti į smegenis siunčiamus signalus. Gali kiek nori kūną įtikinėti, kad valgyt jam nereikia, nenusipelno ar nėra pakankamai geras, valgyt jis vis tiek norės, ir darys viską, kad gautų maisto.

Vyras negali tiesiog ateiti ir pasiimti sekso. Nebent už pinigus, nebent moteris sutinka. Moteris savo delne turi maisto. (Vyras irgi turi, bet ilgainiui užknisa tas delnas.) Per daugybę metų ji išmoko paduoti maistą ne šiaip sau. Tai dabar vienas pagrindinių manipuliavimo būdų. Kai duodi alkanam tada, kai jis nusipelno. O duodančios šiaip sau, kaip vadinamos? Aha – kekšės. Tos, kur nevedžioja savaitėmis už nosies, nereikalauja gėlių, auksinių žiedų, prabangių vakarienių ir baltų parketinių džipų. Yra ir tokių, bet jos irgi kekšės. Tos pirmos pasiima maisto kiek nori, mitybos grandinėje gerai ir vyrams. O tos antrosios duoda valgyti normuodamos ir pakankamai nusipelniusiems.

Tos antrosios, kurios gauna ar nori gauti tai, ko kitais būdais negali pasiimti pačios – ypatingai mėgiamos. Ištisi žurnalai, filmai ir blogai skirti jų įgūdžių tobulinimui. Kaip suvylioti, kaip išlaikyti dėmesį, kaip “priversti“ vyrą dirbti už maistą – seksą. Tik neduok die neatleiskit vadžių, neduokit kai matot, kad nori, o jei prasižengia, neduokit savaitėlę kitą, dar geriau mėnesį, kad atšliaužtų ant kelių su kibiru rožių. Nenuilsdamos piskit protą, kad išmėtė kojines po visus namus ir neišnešė šiūkšlių, dėl to jums taip skauda galvą, kad kur ten apie seksą bepagalvosi. Trinas aplink mielo šunyčio akimis ir nesupranta, kad jums reik kažko daugiau. Kažko tokio, apie ką skaitėt meilės romanuose, kosmopolitanuose, porų santykių pakoučinimuose ar Marso ir Veneros gyventojų kronikose.

Seksas Maslovo piramidėje yra kartu su valgymu ir kvėpavimu. Toje pačioje lentynoje. Atėjo mada kalbėti apie maistą. Kulinarinės knygos, laidos, ekspertų ir vertintojų blogai, mieste ant kiekvieno kampo skylė su išskirtiniu maistu. Butikai, šeimos restoranėliai, lauko kitchenai, ir kiemo grilinės. Kas tik nori – viskas ant piramidės pirmo laipto taukuose besivoliojančiam skrandžiui. Apie kvėpavimo svarbą jau irgi kalba. Tipo nekvėpuosi – būsi užsiparinęs ir numirsi nelaimingas. O seksas – taurus, kitoks, apie jį kalbėti garbioj draugijoj šiukštu negalima. Nes ne lygis, nes klynas, o ne burna. Nors iš tiesų – ir burna, ir klynas, ir dar daugiau. Padėkim jį ten pat, atimkim iš moters įrankį, veikiantį vyro biologinius poreikius, kas liks? Minios ex nelaimingų namų šeimininkių ir iš konteinerių valgančių ex kekšių 🙂

Svetimi žmonės

Aš jų gyvenime turėjau per daug. Ir jie man reiškė daugiau, nei aš jiems. Daugelio neliko.

Turėjau žmonių, su kuriais būti negera. Bet buvau. Važiuodavau su jais atostigauti, į jų vestuves ar jų vaikų krikštynas. Sveikindavau su gimtadiedieniu, nes negražu gi, kviesdavau į svečius, nes tipo draugai gi nu, reik bendrauti. Nors su jais neturiu nieko bendro.

Daugiau taip nebebus. Mano gyvenime bus tik man svarbūs žmonės. Tie, kuriems manęs reikia ne mažiau, nei man jų. Kurių nuomonė rupi, kuriems rūpi kaip aš, o man – kaip jie.

Baimė gyventi

Dažnai įkrentu į auką. Pasisukalioju dramos trikampyje pabūdamas tai auka, tai gelbėtoju, tai agresorium, ir atrodo išlipu. Bet turbūt ne. Nes bijau gyventi. Bijau suklysti, kai suklysti nėra dėl ko, nes negali būti teisinga arba klaidinga. Nėra egzaminuotojo, o gyvenimas – ne egzaminas.

Bijau gyventi. Daryti sprendimus ir sukinėti savo laivo šturvalą. Daviau kitam, ir atplaukiau ten, kur vairavau ne aš. Nenuostabu. Toliau pačiam. Žinau, kad tai geras jausmas, ne kartą jį jau esu patyręs. Tik kartais atmeta atgal, norėtųsi turėti pagalbininką šalia, kad kažkas palaikytų, padrąsintų, paskatintų.

Turėti save ir kitą

Visų pirmą turiu suprasti kas yra turėti save.

Turėti save yra žinoti ko noriu ir ko nenoriu. Neturėti vidinio konflikto tarp to, ko kitas nori iš manęs ir to, ko noriu aš. Būti autentišku. Nebūti tuo, kuo nesu. Daryti tai, ką daryti noriu, ir nedaryti to, ko nenoriu. Yra dalykų, kuriuos daryti turiu nors nenoriu. Priimu tai kaip žaidimo, kuriame dalyvauju dalį, tačiau neleidžiu žaidimui būti aukščiau nei aš. Suprantu kur yra žaidimas ir jo taisyklės, ir kur aš. Jei žaidimas nepriimtinas – prisiimu atsakomybę ir pasitraukiu.

Tada turiu suprasti kas yra turėti kitą.

Turėti kitą – sunkesnė dalis. Turėdamas save, kontroliuoju save. Turėdamas kitą, jo nekontroliuoju. Tačiau kitą priimu kaip savo dalį. Negaliu jo skriausti, nepaisyti ko nori ir ko nenori jis. Blogai elgtis su juo yra tas pats, kaip blogai elgis su savimi. Šalia to, negaliu jo kontroliuoti. Ir pakeisti negaliu. Kitas nėra mano nuosavybė, tačiau yra mano dalis. Ne atskira dalis, bet mano. Su ja elgiuosi kaip su savimi.

Turėti save ir kitą – prisiimti atsakomybę už save ir kitą. Jei neturiu savęs, negaliu (nemoku) turėti ir kito. Jei moteris jaučiasi gerai, yra saugi, aš ją owninu, reiškia ir aš esu saugus, jaučiuosi gerai. Tas pats galioja ir jai – turi, bet be galimybės kontroliuoti, priima kaip savęs dalį. Jei turi save.

Mums ramu, kad man ramu, kad tau ramu.

Tiesių veidrodžių karalystė

Kai viduje jautiesi tuščia, darai viską, kad jaustumeis reikšminga. Tau pasakė, kad tavęs nebereikia, nebenori, užknisai. O kai užknisi, kitas nori, kad atsiknistum. Su visam. Dingtum, išgaruotum, nebūtum ar nusilaužtum pradžioj koją, o po to nusisuktum galvą lipant laiptais. Ar nusišautum durų rankena. Nes ne atsisveikinom, o pasiunčiau. Norėjau užvažiuoti į tą saldžiarūgštį snukį, bet pasakiau “palik mane ramybėje, man gana“.

O tu nesupratai. Iki šiol nesupranti. Jautiesi tiek tuščia ir beviltiška, kad rankom kojom kabiniesi ant kaklo, tampai už skvernų ir rankovių, visais būdais bandydama įtikinti, kad dar reikalinga, kad pasaulis sustos ar pradės suktis atgal. Ne tik man, ir kitiems. Ta įtaka, kurią turėjai – tokia svaiginanti. Buvo. Nebebus. Pagaliau.

Draskaisi, rėki, baksi ir grūmoji pirštu, kaip paspirtas šuniukas vaizduoji, kad taip nesąžininga, nenusipelnei. Nusipelnei daugiau. Atvaizde tokia, kokia esi. Visados buvai. Tik įtakos nebeturi. Galios žaidimai nebeveikia.

Nukrito kreivai prilipintas fasadas. Realybė nurengė ir pastatė prieš veidrodį. Nuo šiol, jei tik išdrįsi, gyvensi tiesių veidrodžių karalystėje. Užteks jėgų pasižiūrėti į savo atvaizdą? Ar susikursi naują virtualią realybę? Bet kokiu atveju, manęs tai nebeliečia.